Aš norėjau pagauti snieguolę
ir paklausti ar matė tave
Bet nespėjau ištart tavo vardo,
kai ji tyliai ištirpo delne!


Tyliai už lango rauda mėnulis,
Man daros kažko taip ilgu.
Norėčiau mėnulio paklausti,
Ar neužmiršai manęs dar tu?


Po dangum tuo pačiu, ta pačia lemtimi,
Vienas kito ieškosime, rasime, lauksime.
Visada – tolimi, niekada – svetimi,
Mes lyg paukščiai vis tiek susišauksime...
(Jakštas)


Daug vandenų prabėgs upeliais
Daug nuvys baltų žiedų.
Išsiskirs gal mūsų kelias
ir mane pamirši tu.
Prabėgs tos lamingos dienos
Svajonės prabėgs, kaip sapnai
Kaip rudenį pageltęs lapelis
dairysies, kur dingo draugai!


Pamiršti galima tik sapną
Gyvenimo tikrovės niekada
Pamiršti galima tik priešą,
o tikro draugo niekada!


Geri draugai - didžiausias turtas
O jų draugystė amžinai gyva.
Pasauly žmonės daug ką pamiršta,
bet draugas draugo - niekada!


Tavo vardas gražesnis už saulę
ir už tūkstančius aukso žvaigždžių
Tavo vardas man vienas pasaulyje,
Kurį aš taip širdy branginu...


Pasaulis platus
Paviršius - slidus
Laikykis tvirtai
Ir tau padės draugai...


Puslapiai: