Vardadieniai
Šiandien vardadienius švenčia:
Rytoj vardadienius švęs:
Vardadieniai twitteryje Šventės
Šios dienos šventės:
Rytojaus šventės:
Ar žinai, kad...
Iki Pizos bokšto viršūnės - 269 laipteliai.
|
neliūdėk. Žinok: jis nebuvo tikras draugas. Tikro draugo netekti negalima! Jeigu blogį sutiksi, jeigu meilę pamesi Draugai jei liks svetimi. Pamiršk kas buvo, Ieškok savo laimės Svarbiausia - tikėk savimi! Jei kartais netektum draugo - neliūdėk. Žinok: jis nebuvo tikras draugas. Tikro draugo netekti negalima! Ir tegu tai, kas tavyje geriausia, būna tavo draugui Ir jai jam lemta žinoti apie tavo atoslūgį, leisk jam žinoti ir apie tavo potvynį. Nes kam tau toks draugas, jei jo ieškotum vien tam, kad galėtum prastumti laiką? Ieškok jo visada, kad gyventum visą laiką. Nes tik jis patenkins poreikius tavo, bet ne tavo tuštybę. Ir tegu pažįstantys draugystės saldumą juoku ir džiaugsmais dalijas. Nes menkniekių rasoj širdis savo rytą sutinka ir atsigauna. Kai tavo draugas išsako savo mintis, nebijok pasakyti "ne", jei nepritari, ir nevenk pritarti "taip". Ir kai jis tyli, tavo širdis nenustoja klausyti jo širdies; Kadangi draugaujant visos mintys, troškimai ir visos viltys gimsta be žodžių, jais dalijamės džiūgaujant tyliai. Kai skiriesi su draugu, neliūdėk; Nes tai, ką tu labiausiai jame myli, išryškėja jam nesant - kaip kopiančiam kalnas matosi aiškiau iš slėnio. Ir tegu draugystė neturi kito tikslo, o tik giliau pažinti dvasios galias. Nes meilė, kuri siekia ne tik atskleisti savo paslaptį yra ne meilė, bet iš anksto užmestas tinklas, kuris pagauna vien tai, kas tėra menkniekiai. Tavo draugas - įvykę norai. Jis yra tavo laukas, kurį tu apsėsi su meile ir nuo kurio dėkodamas renki derlių Jis - tavo stalas ir židinys. Nes tu ateini prie jo, jausdamas alkį ir ieškodamas taikos. Yra kažkas ko laikas keist negali, Ko neuždengia užmaršties skara Ir tas kažkas vadinasi draugystė Jei ji švelni, tyra, gera... Yra dienų, kurios neužsimiršta Yra veidų, kur amžinai gyvi. Pro užgyvento metų miglą tirštą Draugų veidai išlieka Tau amžinai gyvi. Štai raktas nuo mano širdies. Pasinaudok juo, kol dar nepakeičiau spynos. Štai ir vėl mes kartu Tu žiūri , o aš tyliu. Šlama mirusio rudenio lapais Skudurėliai laiškų padegtų, Ir lyg šaukia kažkas iš anapus Nubolavusių ievom naktų. Gal iš viso nebuvo gyventa? Gal tik sapną akių mėlynų - Mėnesienų sidabro prisemtą Meilę saugantį langą menu? Ir visur aš matau šitą langą Užsimerkiu - sužiūra jinai Ten matau aš nuskendusį dangų Ir save, nuskandintą tenai. Šiandien būkit paukščiais, Dideliais, baltais, laimingais paukščiais, Ir į saulę skriskite mylėtis Žemėje nepurvinkite sparnų. Tu suprasi kas tai yra laimė, kas yra džiaugsmas, šypsena. Žinok, kad žmogui reikalinga meilė, kaip draugas, kuris oras ir daina. Tad džiaukis nesugrįžtančia jaunyste, laikykis laimę rankoje tvirtai. ir meilę saugok, nes ji tik vienąkart pražysta - ir amžinai. Su gandrais ir su lapais kartu Išėjai tu tada išėjai Išėjai tu nakčia, išėjai paslapčia Nežinau, kur ieškoti tavęs. Ir paklausiau aš tyliai gandrų Ir paklausiau aš tyliai klevų Gal matė gandrai, gal regėjo klevai Vėlų rudenį, kai tu išėjai. Ir atsakė man tyliai gandrai, Sušlamėjo man tyliai klevai Juk jinai taip arti, juk ji tavo širdy Tai kam ieškai tu jos taip toli Vai aš eisiu, nueisiu prie upės Prie upelio šaltinio giliausio Ten aš lauksiu tavęs, ten ilgėsiuos tavęs Vėlų rudenį gal tu ir sugrįši. Prabėgs vaikystė ir jaunystė, Pralėks ir metai mūs jauni, Bet mes ilgam išliksim dviese, Ir nepaliksim praeity. Prabėgs pavasariai saulėti Ir vasaros žydės baltai, Pralėks ir rudenys audringi. Žiemužė mus apklos šiltai. Tegul tik šviesios ramios svajos Te lanko mus, kol mes šalia. Netgi usnys žydi, kvepia Patikėk moku būt gera. Susapnuok mane švelnią ir gražią Gal tokios ir tikrovėj nėra. Netgi akmenis lietus pratašo Aš stipri ir kantri, patikėk Ir išsaugok gerumo nors lašą O tada jau praeik ar mylėk. Nebijok žaizdų - jos užgyja, Nebijok skausmų ...- jie praeina Nebijok mirties - ji neišvengiama. Nebijok meilės, ji būtina. Naktis ! Sidabro į marias pripylė Lyg pat akiračio Mėnulio takas Kaip jūros bangos tavo žodžiai Ir mano širdis mėnesienoj plakas Aš juos renku, Aš noriu juos atminti Tegul jie mano būtyje gyvena Juk tu gali išeit, Kitiems juos išdalint Gal ir niekados nebūsi mano Man šie žodžiai liks Aš jais tikėsiu Juose keistų iliuzijų ieškosiu Jei tu užmirši juos Ar prisimint norėsi Ateik aš juos tau pakartosiu. Linkiu Tau iš tūkstančio žvaigždžių Vieną pačią ryškiausią, Linkiu Tau iš tūkstančio ašarų Vieną pačią saldžiausią, Linkiu Tau iš tūkstančio bučinių Vieną patį karščiausią, Linkiu Tau iš tūkstančio naktų Vieną pačią ilgiausią. Leista mylėti - tik neilgai Leista bučiuoti, tik atsargiai Leista naudotis meilės jausmais Bet tik su vienu, o ne su visais. Kur tu miela ..? Praverk šią naktį gryčią Surask tą pačią žvaigždę ant dangaus. Gal aš ten tavo pamatyčiau Blausiom akim užgęstančio žmogaus. Krinta baltos snaigės lyg pūkai, Švelniai prisiglaudęs "myliu" pasakei Ir staiga nuleki ... "pasivyk" šauki Balto sniego gniūžtę į mane meti. Aš tave vejuosi, blaškosi širdis Ką jaučiu svajose, lūpos pasakys Paveju, sugaunu, ir apkabinu. Mylimą ir jauną prie širdies glaudžiu Ir balta alėja, einam mes vieni Lūpos susilieja meilės bučiny. Kam gyventi, jei viskas praeina. Kam mylėti, jei meilė - kančia. Mūsų dienos, jaunystė gražiausia Skuba bėga, išnyksta iš čia. Kaip dažnai mus vadina išdykėliais Kaip dažnai mus vadina keistais. O mes bėgam keliais, bėgam kryžkelėm Ir vadinam viens kita draugais. Juos regime, kada ramu ir saulė žiba. O, kad galėčiau aš tikėt, neabejoti, Jog mylimas esu,- nereikia man bijoti Tos veidmainystės, kur ne sykį aš patyriau, Ir tu nudžiugtum gal pajutus meilę tyrą. ( A. Mickevičius) Išsiskiriant Širdį nudiegia Jauni trumpam susitinkam. O vakaro saulė - Ant bėgių... Kaip tikslas, Kuriuo gyveni. Taip noris gyventi pasauly, Ilgėtis, Į mylimą lėkt Skubėti nuo saulės Į saulę skubėti Ir... Jos nepasiekt. (P. Širvys) Ir tavo langas - vis dar uždarytas Man spindi mūsų vasaros ugnim Tavim prasideda kiekvienas rytas, Ir visos naktys baigiasi Tavim. Ir dar viena diena - Tai tarsi saulės laikrodis, Lyg vieniša daina, Pavargę mes jos laikomės, Pavargę mes užmiegame, Pavargę atsibundame. Ir šaukiame per miegą, - Gyvenimo pagunda! Sapnuojame kas laumes, kas gyvates. Kai kas išvis nemiega, vis mąsto ką Praradęs... Mes einam nematydami veidų, Iš pykčio mes nebeskiriam spalvų. Neturim laiko niekam, - Užtenka vien tik nevilčiai... Pasiimam sau viską, - Kitam palikt nereikia ! Po viso šito stebimės, Kodėl sapnuojam klaikiai? Pabuskim, na pabuskim pagaliau, Juk reikia ir gyventi, Ne vien tik egzistuoti. Pradėsim skirti mes spalvas Ir šypseną nors vieną dovanosim Viens kitam, O retsykiais ir ašarą nubrauksim... Gyvenkim! Pakilkim iš tuščios, pilkos Kasdienybės... Kiekvieną minutę, valandą širdy laikykim! Sapnuose statykim svajonių pilis! Kad siela šypsotus, kad juoktųsi veidas, Ir dar nepamirškim svarbiausio dalyko: Tai - Meilė! Ilgesį sukėlė vakariniai vėjai O mylėt išmokė saulė ir žiedai, Bet aš nežinojau ir nesitikėjau, Kad pasauly laimės skirta tiek mažai. Iki pasimatymo! Rytai nuraudo. Iki pasimatymo - Dangus ugny. Retai, retai, Mes vienas kitą matome, Bet iki pasimatymo! Ir būk rami. Kartus likimas man ne svetimas - Tu tą žinai Išsiskyrimas man ne svetimas - Keliai suves. O skirtą dalią rasime tik patys mes Tad iki pasimatymo ! Ir lauk manęs. (V. Mačiuika "Iki pasimatymo") Puslapiai: |
Verta aplankytiReklama |
Sveikinimai Atvirukai Gimtadienio sveikinimai Sveikinimai jubiliejaus proga Gimtadienio atvirukai