Jei kartais netektum draugo -
neliūdėk. Žinok: jis nebuvo tikras
draugas. Tikro draugo netekti
negalima!


Jeigu blogį sutiksi, jeigu meilę pamesi
Draugai jei liks svetimi.
Pamiršk kas buvo,
Ieškok savo laimės
Svarbiausia - tikėk savimi!


Jei kartais netektum draugo -
neliūdėk. Žinok: jis nebuvo tikras
draugas. Tikro draugo netekti
negalima!


Ir tegu tai, kas tavyje geriausia, būna tavo draugui
Ir jai jam lemta žinoti apie tavo atoslūgį, leisk jam žinoti ir apie tavo potvynį.
Nes kam tau toks draugas, jei jo ieškotum vien tam, kad galėtum prastumti laiką?
Ieškok jo visada, kad gyventum visą laiką.
Nes tik jis patenkins poreikius tavo, bet ne tavo tuštybę.
Ir tegu pažįstantys draugystės saldumą juoku ir džiaugsmais dalijas.
Nes menkniekių rasoj širdis savo rytą sutinka ir atsigauna.


Kai tavo draugas išsako savo mintis, nebijok pasakyti "ne", jei nepritari, ir nevenk pritarti "taip".
Ir kai jis tyli, tavo širdis nenustoja klausyti jo širdies;
Kadangi draugaujant visos mintys, troškimai ir visos viltys gimsta be žodžių, jais dalijamės džiūgaujant tyliai.
Kai skiriesi su draugu, neliūdėk;
Nes tai, ką tu labiausiai jame myli, išryškėja jam nesant - kaip kopiančiam kalnas matosi aiškiau iš slėnio.
Ir tegu draugystė neturi kito tikslo, o tik giliau pažinti dvasios galias.
Nes meilė, kuri siekia ne tik atskleisti savo paslaptį yra ne meilė, bet iš anksto užmestas tinklas, kuris pagauna vien tai, kas tėra menkniekiai.


Tavo draugas - įvykę norai.
Jis yra tavo laukas, kurį tu apsėsi su meile ir nuo kurio dėkodamas renki derlių
Jis - tavo stalas ir židinys.
Nes tu ateini prie jo, jausdamas alkį ir ieškodamas taikos.


Yra kažkas ko laikas keist negali,
Ko neuždengia užmaršties skara
Ir tas kažkas vadinasi draugystė
Jei ji švelni, tyra, gera...


Yra dienų, kurios neužsimiršta
Yra veidų, kur amžinai gyvi.
Pro užgyvento metų miglą tirštą
Draugų veidai išlieka Tau amžinai gyvi.


Štai raktas nuo mano širdies. Pasinaudok juo, kol dar nepakeičiau spynos.


Štai ir vėl mes kartu
Tu žiūri , o aš tyliu.


Šlama mirusio rudenio lapais
Skudurėliai laiškų padegtų,
Ir lyg šaukia kažkas iš anapus
Nubolavusių ievom naktų.
Gal iš viso nebuvo gyventa?
Gal tik sapną akių mėlynų -
Mėnesienų sidabro prisemtą
Meilę saugantį langą menu?
Ir visur aš matau šitą langą
Užsimerkiu - sužiūra jinai
Ten matau aš nuskendusį dangų
Ir save, nuskandintą tenai.


Šiandien būkit paukščiais,
Dideliais, baltais, laimingais paukščiais,
Ir į saulę skriskite mylėtis
Žemėje nepurvinkite sparnų.


Tu suprasi kas tai yra laimė,
kas yra džiaugsmas, šypsena.
Žinok, kad žmogui reikalinga meilė,
kaip draugas, kuris oras ir daina.
Tad džiaukis nesugrįžtančia jaunyste,
laikykis laimę rankoje tvirtai.
ir meilę saugok, nes ji tik vienąkart
pražysta - ir amžinai.


Su gandrais ir su lapais kartu
Išėjai tu tada išėjai
Išėjai tu nakčia, išėjai paslapčia
Nežinau, kur ieškoti tavęs.
Ir paklausiau aš tyliai gandrų
Ir paklausiau aš tyliai klevų
Gal matė gandrai, gal regėjo klevai
Vėlų rudenį, kai tu išėjai.
Ir atsakė man tyliai gandrai,
Sušlamėjo man tyliai klevai
Juk jinai taip arti, juk ji tavo širdy
Tai kam ieškai tu jos taip toli
Vai aš eisiu, nueisiu prie upės
Prie upelio šaltinio giliausio
Ten aš lauksiu tavęs, ten ilgėsiuos tavęs
Vėlų rudenį gal tu ir sugrįši.


Prabėgs vaikystė ir jaunystė,
Pralėks ir metai mūs jauni,
Bet mes ilgam išliksim dviese,
Ir nepaliksim praeity.
Prabėgs pavasariai saulėti
Ir vasaros žydės baltai,
Pralėks ir rudenys audringi.
Žiemužė mus apklos šiltai.
Tegul tik šviesios ramios svajos
Te lanko mus, kol mes šalia.


Netgi usnys žydi, kvepia
Patikėk moku būt gera.
Susapnuok mane švelnią ir gražią
Gal tokios ir tikrovėj nėra.
Netgi akmenis lietus pratašo
Aš stipri ir kantri, patikėk
Ir išsaugok gerumo nors lašą
O tada jau praeik ar mylėk.


Nebijok žaizdų - jos užgyja,
Nebijok skausmų ...- jie praeina
Nebijok mirties - ji neišvengiama.
Nebijok meilės, ji būtina.


Naktis !
Sidabro į marias pripylė
Lyg pat akiračio
Mėnulio takas
Kaip jūros bangos tavo žodžiai
Ir mano širdis mėnesienoj plakas
Aš juos renku,
Aš noriu juos atminti
Tegul jie mano būtyje gyvena
Juk tu gali išeit,
Kitiems juos išdalint
Gal ir niekados nebūsi mano
Man šie žodžiai liks
Aš jais tikėsiu
Juose keistų iliuzijų ieškosiu
Jei tu užmirši juos
Ar prisimint norėsi
Ateik aš juos tau pakartosiu.


Linkiu Tau iš tūkstančio žvaigždžių
Vieną pačią ryškiausią,
Linkiu Tau iš tūkstančio ašarų
Vieną pačią saldžiausią,
Linkiu Tau iš tūkstančio bučinių
Vieną patį karščiausią,
Linkiu Tau iš tūkstančio naktų
Vieną pačią ilgiausią.


Leista mylėti - tik neilgai
Leista bučiuoti, tik atsargiai
Leista naudotis meilės jausmais
Bet tik su vienu, o ne su visais.


Kur tu miela ..? Praverk šią naktį gryčią
Surask tą pačią žvaigždę ant dangaus.
Gal aš ten tavo pamatyčiau
Blausiom akim užgęstančio žmogaus.


Krinta baltos snaigės lyg pūkai,
Švelniai prisiglaudęs "myliu" pasakei
Ir staiga nuleki ... "pasivyk" šauki
Balto sniego gniūžtę į mane meti.
Aš tave vejuosi, blaškosi širdis
Ką jaučiu svajose, lūpos pasakys
Paveju, sugaunu, ir apkabinu.
Mylimą ir jauną prie širdies glaudžiu
Ir balta alėja, einam mes vieni
Lūpos susilieja meilės bučiny.


Kam gyventi, jei viskas praeina.
Kam mylėti, jei meilė - kančia.
Mūsų dienos, jaunystė gražiausia
Skuba bėga, išnyksta iš čia.


Kaip dažnai mus vadina išdykėliais
Kaip dažnai mus vadina keistais.
O mes bėgam keliais, bėgam kryžkelėm
Ir vadinam viens kita draugais.


Juos regime, kada ramu ir saulė žiba.
O, kad galėčiau aš tikėt, neabejoti,
Jog mylimas esu,- nereikia man bijoti
Tos veidmainystės, kur ne sykį aš patyriau,
Ir tu nudžiugtum gal pajutus meilę tyrą.
( A. Mickevičius)


Išsiskiriant
Širdį nudiegia
Jauni trumpam susitinkam.
O vakaro saulė -
Ant bėgių...
Kaip tikslas,
Kuriuo gyveni.
Taip noris gyventi pasauly,
Ilgėtis,
Į mylimą lėkt
Skubėti nuo saulės
Į saulę skubėti
Ir...
Jos nepasiekt.
(P. Širvys)


Ir tavo langas - vis dar uždarytas
Man spindi mūsų vasaros ugnim
Tavim prasideda kiekvienas rytas,
Ir visos naktys baigiasi Tavim.


Ir dar viena diena -
Tai tarsi saulės laikrodis,
Lyg vieniša daina,
Pavargę mes jos laikomės,
Pavargę mes užmiegame,
Pavargę atsibundame.
Ir šaukiame per miegą,
- Gyvenimo pagunda!
Sapnuojame kas laumes, kas gyvates.
Kai kas išvis nemiega, vis mąsto ką
Praradęs...
Mes einam nematydami veidų,
Iš pykčio mes nebeskiriam spalvų.
Neturim laiko niekam, -
Užtenka vien tik nevilčiai...
Pasiimam sau viską, -
Kitam palikt nereikia !
Po viso šito stebimės,
Kodėl sapnuojam klaikiai?
Pabuskim, na pabuskim pagaliau,
Juk reikia ir gyventi,
Ne vien tik egzistuoti.
Pradėsim skirti mes spalvas
Ir šypseną nors vieną dovanosim
Viens kitam,
O retsykiais ir ašarą nubrauksim...
Gyvenkim! Pakilkim iš tuščios, pilkos
Kasdienybės...
Kiekvieną minutę, valandą širdy laikykim!
Sapnuose statykim svajonių pilis!
Kad siela šypsotus, kad juoktųsi veidas,
Ir dar nepamirškim svarbiausio dalyko:
Tai - Meilė!


Ilgesį sukėlė vakariniai vėjai
O mylėt išmokė saulė ir žiedai,
Bet aš nežinojau ir nesitikėjau,
Kad pasauly laimės skirta tiek mažai.


Iki pasimatymo!
Rytai nuraudo.
Iki pasimatymo -
Dangus ugny.
Retai, retai,
Mes vienas kitą matome,
Bet iki pasimatymo!
Ir būk rami.
Kartus likimas man ne svetimas -
Tu tą žinai
Išsiskyrimas man ne svetimas -
Keliai suves.
O skirtą dalią rasime tik patys mes
Tad iki pasimatymo !
Ir lauk manęs.
(V. Mačiuika "Iki pasimatymo")


Puslapiai: