Kiek daug jėgos, švelnumo ir gerumo sutelpa tavo širdy,
kiek daug gerų darbų nudirbo tavo rankos,
kiek daug naktų skaičiavo tavo mintys ir dejavo tik viena - tavo širdis.
Tebūna tavo vardas, tavo darbas šventas,
tebūna tavo dienos ilgos ir džiaugsmingos,
o laikas tekartoja: "Nepalūžti, nepavargti ir gyventi, gyventi!"


Pasėdėk parymok sidabruotą galvą parėmus,
Tolsta, tolsta gražiausi gimtinės takai:
Žinom, kad atiduotum savąją širdį,
Kad laimingi tik būtų tavieji vaikai.
O dienos liūdnos ir laimingos,
Ištirpsta džiaugsmo šurmuly.
Te nieko šiandien tau nestinga,
Aplinkui šypsos artimi...


O buvo saulės, vėjo – buvo visko,
svajonių laivas blaškės audrose.
ne kartą ašara žvaigžde sutvisko,
ne kartą džiaugsmas degė akyse.
praskriejo metai, kaip viesulu praėjo.
O tu likai švelni, likai rami,
Nes tu skausmus ir negandas mokėjai
Paverst šypsniu, praskaidrint viltimi.


Tu tokia visur esanti, kad galėtum būti erdve.
Tu tokia gyva, kad galėtum judėjimu būti.
Tu tokia šviesi, kad galėtum būti saule.
Tu tokia dosni, kad galėtum būti žeme.
Tu tokia stipri, kad galėtum būti vyru.
Tu tokia silpna, kad galėtum kūdikiu būti.
O tu viskas drauge - nes tu mano mama!


Kas vakarą niūniuoja
Liūdnąsias lopšines,
Glėby tave sūpuoja,
Kol dar esi maža

Basom kojelėm bėgai,
Netyčia pargriuvai
o kas tave paguodė
Kai graudžiai tu verkei?

Mamos tik švelnios rankos
primins senas dienas,
mamos tik vienas žodis
Vėl taps šviesia žvaigžde.


Puslapiai: