Vardadieniai
Šiandien vardadienius švenčia:
Rytoj vardadienius švęs:
Vardadieniai twitteryje ŠventėsAr žinai, kad...
Vienas žmogaus plaukas gali išlaikyti 3 kg.
|
Tik žvaigždės danguje vienatvę truputį užgožia dabar tokia aš vieniša ir skausmas drasko man krūtinę dėl to, kad……galbūt jau nesvarbu nebesvarbu kas buvo, dabar mes niekas viens kitam tikriausiai niekas ir tebuvom Nekenčiu, kaip kalbi su manim, kaip nešioji plaukus. Nekenčiu kaip vairuoji mašiną, kaip spoksai į mane. Nekenčiu tavo kvailų kareivio batų, kaip skaitai mano mintis. Nekenčiu to taip, kad slepiuosi po eilėraščiu. nekenčiu, kad tu visad teisus, nekenčiu kai meluoji. nekenčiu kai verti mane juoktis ir labiausiai nekenčiu ašarų. Nekenčiu, kad nepaisai manęs. Nekenčiu, kad neskambini. Bet labiausiai nekenčiu to, kad neįstengiu tavęs nekęsti. Nė trupučio, nė visų mažiausiai. Jeigu myli pagal grožį Tai verčiau mylėki ožį Turi barzdą ir ragus O svarbiausiai mandagus. Mus atskyrė ši vasara. Lietūs. Ant plaukų, ant širdies, ant minčių. Atmintis lyg siūbuojantis lieptas Mus atskyrė nuo mūsų pačių. Atminimai sugrįžta į uostą. Ir suvokti kas kartą skaudžiau, Kad žvilgsniu tiktai nuotrauką glostau, O tavęs - tiek dienų nemačiau... O tavęs nesulaukiu, Nes - liūtys Monotoniškai, nykiai, lėtai, Nes kas vakarą slėgs ir nuliūdins Ištuštėję vėjuoti krantai... Nes kažką nesuvokiamai brangų Vėl matysiu užmerkus akis: Kaip nuo kranto nutolstančią bangą Grakščios pušys šaknim sulaikys... Vakarais nepailstantis vėjas Skaudžiai blaško šlapius lapus... Kur esi? Akis pražiūrėjau- Nesulaukiu Tarp mūsų - lietus. Kaip norėčiau tave dar kartą pamatyti, Tiesti ranką, žvelgti į akis. Ir tyliai, tyliai pasakyti, Kaip kenčia be tavęs širdis... Tos ilgos naktys be mėnulio Padangės, pilnos debesų Ir aš niekad negalvojau, Kad be tavęs man bus taip sunku. Dabar vis tiek... Daugiau kartu nebūsim, Nesidalinsim rūpesčiais, džiaugsmais... Ir tavo lūpos neberas jau mano lūpų, Ir nebežaisi tu manais plaukais... Dabar vis tiek... Daugiau jau tavo rankos Neglostys mano skruostų ir pečių... Gal susitiks, Gal susitiks dar mūsų akys... Bet mums bus nejauku. Kai akys spindėjo, kaip saulė, O lūpos ištroško saldžių bučinių, Buvai Tu šalia - nuostabiausia pasauly, Aš tuo patikėt ligi šiol negaliu Reikia man gabalėlio dangaus, To, kur randasi už debesų. Reikia mažo lašelio lietaus, Reikia tavo žydrųjų akių :* Tavo didelės akytės Nuolat mano mintyse, Tavo nuostabias lupytes Aš sapnuoju sapnuose:) Sudie, nesusitiksim niekad, svajonė buvo netikra, ir kaip galėjau aš tuo patikėti, tikriausiai čia kalta mano kvaila galva, pats laikas būtų jau pabust iš šito sapno ir susivokti pagaliau, manęs tu nemylėjai niekad, tada aš savo širdį sudaužiau... Tau paliksiu obelų žydėjimą - Te jis džiaugsmą neš. Viską, viską, ką abu kentėjome, Pasiimsiu aš. Būsiu aš tiktai akmuo, ir tiek. Metai plauks ir plauks. Bet ir tas granitas – patikėk - Vis kažin ko lauks. Neateisi. Neateisiu jau ir aš. Iš niūraus pavėsio. Lai tau dienos žydrą laimę neš. Aš nepavydėsiu. ------- Ne, ateisiu. Aš tikriausiai dar ateisiu. Tuo tik niekas netikės. Galbūt piene išsiskleisiu... Ir gėlės, ir medžiai, Tau ošia tik meilė Kol kas ir manoji Tau meilė dar oš. Ji oš ir rytoj, Ir poryt ji dar oš, Bet Jei ją pamirši Tebūna savos Mūsų meilės prisiminimas gražus. Didžiausias skausmas ne tada Kai durklas perveria krūtinę. Didžiausias skausmas tik tada, Kai žūva meilė pirmutinė. Kai tave pirmą syki pamačiau, to dar nesupratau, bet būdamas su tavim, Tave pamilau. Štai bėgo laikas, Aš prisipažinau, tavo akys liko šaltos, O aš norėjau kažko daugiau. Pasijutau lyg laivas kuriam aš plaukiau, paskendo kažkur tarp vandenyno gelmių. Bet štai išaušo nauja diena, Ir tavęs jau neliko mano širdyje. Gyvenimo laivas pakilo iš gelmių, Ir nuplaukė toliau, Tolimuoju reisu. Bėga metai, Bėga laikas, Kai tave pamilau, Buvau dar vaikas... Bet dabar aš supratau... Kad laikas juda toliau... Ir nesakyk , Kad viską ką aš sakiau melavau, Netiesa, aš tikrai tai jaučiau. Bet jausmai išblėso... Dingo akyse ugnis, Pamačiau aš kitą, Ir vėliai pražydo širdis. Išeini... Į kitos gražesnį pasaulį - kaip žaislas, spindintis ir mylimas. Kaip laužo ugnis, kuri šildė mano geliančias rankas... Kaip tolimas pasakų laivas, kurio nesiliausiu sapnavus... Ir pabusiu aš kūkčiodama - ir vėl nieko nėra... Tik pagalvės ir lubos, tik stalas ir knygos. Išeini... Bet sugrįši... Gal rytoj, gal po daugel metų... Sugrįši... Aš žinau, tu jo nemyli Ir nemylėsi niekados Bet jis naujas Nuostabus lyg rytas Susižavejai juk tu juo.. Jis švelniai glosto tavo plaukus Meiliai žiūri i akis.. O tu - laiminga, užsimerkus Eini, kur veda jis.. Bet aš žinau, jog tu pabusi, Pramerksi kerinčias akis Bet pas mane tu jau negrįši Kaip iš stoties išvykęs traukinys.... Medžių lapai kaip varis paraudo, visos gervės išskrido toli, Išsiskyrėm...Ir nieko apkaltint negaliu aš ir tu negali... Išsiskyrėm... Pasakėm neverta to gailėt kas atgal nepareis, o vis tiek man sapnuosis ne karta mėnesienoj bendri vakarai. štai dabar sunkūs debesys plaukia atsisėdus prie lango liūdžiu, o atrodo matau tavo plaukus, tavo sodrų balsą girdžiu... Ir man noris mokytis, įdėti visą širdį į mokslo dienas vien dėl to, kad tu negailėtum, jog dar taip neseniai mylėjai mane! Tikėjau aš, kad sniegas baltas, O žemės žmonės - mylintys, geri, Tikėjau aš, kad tiktai ledas šaltas, O saulės spinduliai šilti... Bet supratau: Ne toks jau sniegas baltas, Jis turi purvinų dėmių, Ir supratau - Ne toks jau ledas šaltas, Yra pasauly šaltesnių širdžių... Puslapiai: |
Verta aplankytiReklama |
Sveikinimai Atvirukai Gimtadienio sveikinimai Sveikinimai jubiliejaus proga Gimtadienio atvirukai