Nuplasnojo vasarėlė žaliasparnė
Paskui gerves, paskui pempes, paskui garnį.
Rudenėlis, atkeliavęs pro palaukę,
Vaikučius visus mokyklon vėlei šaukia.


Tegul būna Jūsų keliai šviesūs...
Neišblunka pasaulio viltis.
Būkite žvalūs, tiesūs, laimingi...
Nes ant Jūsų pečių - ateitis...


Tegul mokyklos rūpestį ir valią,
Kaip saulę sugeria širdis,
Nes čia pradžia didžiulio Tavo kelio
Jėga - kuri gyvenimą statys.


Ateik ateiki
Prie mokyklos slenksčio
Ir atiduoki
Kas sunku, netikra.
Ateik ateiki
Į vaikystės slėnį
Čia skaisčios spalvos
Ir balti šešėliai,
Kurie padės užkopti
Tau į kalną...


Klevų raudonis žarijomis spingsi,
Trikampis gervių ilgesį sėja.
Širdis kiekvieno -
Spurdantis tvinksnis:
Laikrodis gyvas ryto rugsėjo.


Ant rudenėjančio dangaus
Pripieškim saulės spindulių,
Kad nebeliūdintų žmogaus
Rugsėjo žingsniai ir tikėkim,
Dienų spalvotame fone
Bus gera plaukt rudens upe.


Ar girdi - ir vėl skambutis aidi.
Vadovėliuose nubudo raidės.
Į klases plačiai duris atvėręs
Grįžta vasaros takais rugsėjis.
Ir po paslaptingą mokslo šalį
Leidžiasi keliaut visi, kas gali.


Prabėgs lyg vėjas moksleiviškos dienos,
Išeisim palikę gimtuosius namus.
Paliksim viską, kas buvo taip miela:
Vaikystę, svajones ir klasės draugus...


Alyvoms vystant teks palikti klasę,
Kurioj praleidai daug puikių dienų.
Gal būt sustosi ir susimąsčius ?
"Nejaugi amžinai aš išeinu ? "


Brauksi ašarėlę tyliai nuo blakstienų
Paskutinį kartą klasėn žengdama
Ir matysi veidus, artimus ir mielus
Bet nebegrįš jau niekad mokinio dalia.


Bus daug dienų bežydinčių alyvom
Bus daug naktų bemirgančių žvaigždėm.
Bet ar bebus jaunystė rymanti prie knygų
Bet ar bebus toks juokas kaip šiandien.


Būna lygiai ir gera , ir liūdna -
vien dėl to , kad buvai ir grįžai,
kad kažkur ant gyvenimo dugno
lieka vaikiški mūs parašai...
(A. Maldonis)


Eisit jau girdi ?
Klasės užsidaro. Paskutinį kartą paklausyk
Toks labai pažįstamas ir geras
Tų senųjų naktų skambesys
Eisiu jau žali klevai pasvirę
Pakuždės prie vartų paslapčia
Čia pirma svajojome mes gimę,
Ir vieškeliai prasideda nuo čia.


Kaip pavasarį tirpstantis sniegas,
Kaip negrįžtantis aidas dainos...
Taip tos klasėj praleistosios dienos
Nebegrįš, nebegrįš niekados.


Išeinam... Kiekvieno kelias skirtingas
Paliekam viską.
Ir kas gražu ir kas nemiela.
Paliekam tai, ko pasiimt negalim
Vaikystę, kliedesį, draugus.
Visi gerai mes žinom,
Jog antro kelio atgalios nebus.


Kuo greičiau svajojom būt suaugę,
Skubom išsiskirt su mokykla.
Tik retai kada mes pagalvojam,
Kad negrįš prabėgę dienos niekada.


Mes išeisim visi, tyliai duris užversim.
Gal ištarsim "sudie" paskutinį, nebegrįšim daugiau.
Vėjas plaukus taršys.
Jie užneš tuos takus, kur išmynėm.
Ir skambutis skardus, mus nešauks kas diena
Mes išskrisim, kaip paukščiai, išmokę skraidyti.
Gal sugrįšim dar čia, į klases tas tuščias
Bet sugrįžę svečiais pasijusim...


Rytais neskambės jau
Mokyklos skambutis
Staiga nutrūks mums ši gija.
Paklydę mes kaip rudeniniai
paukščiai. Kažin kur laimę
rasim savo kelyje.


Tu juk nepamirši vaikiškų išdaigų,
Savo mokslo metų ir senų draugų,
Kurie tartum mintys šiandien išsisklaido,
Nors širdy ir daros neapsakomai sunku ...


Prirašėm sąsiuvinius,
Perskaitėm knygas,
Vaikystės juoką barstėme prie klasės slenksčio,
Vienas kitam pažvelgę į akis
Neišsakytų žodžių išsigandom.
Ir virpa pirštai nejučia
Kai atsisveikinimui ranką spaudžiam.
Tik ašara, kaip neklusni našta,
Suspindusi beviltiškai išnyko..
Ar girdite? Pasibaigė diena,
Nuplukdžiusi metus kaip Joninių vainiką.


Klases uždarome.. Koridoriuos nutyla
Tiek daug pavasarių lydėjęs šurmulys
Kažko netekome, kažką praradome
Užverdami tiek varstytas duris.
Į ievų tylumą langai atsiveria
Pro juos mes matome pasaulį…
Prisėdame. Patylime. Ir kylame..
Į žemę, žolę, lietų, saulę..


Mes būsim žmonės – ramūs, nepastovūs,
Ir neišvengsim žmogiškų klaidų.
Mes plauksime prieš srovę, tik prieš srovę
Su uždegančiu laimės šokimu,
Su viltimis, su džiugesiu, svajonėm,
Su meile ir troškimais dideliais.
Mes žmonės, mes nuo šiandien žmonės..
O ar žinome, ką reiškia būti žmonėmis?


Jūs būsit žmonės – ramūs, nepastovūs,
Ir neišvengsit žmogiškų klaidų.
Jūs plauksite prieš srovę, tik prieš srovę
Su uždegančiu laimės šokimu,
Su viltimis, su džiugesiu, svajonėm,
Su meile ir troškimais dideliais.
Jūs žmonės, jūs nuo šiandien žmonės..
O ar žinote, ką reiškia būti žmonėmis?


Mokytoja, aš ir vėl ateisiu
Visus žiedus iš sodo suskynus...
Kaip ateina diena iš padangių surinkus žvaigždes.
Tu many gyvensi žiburėliu pavirtusi tyru
Ir gyvensi ilgai kol keliausiu šioj žemėje aš...


Kaip keista,
Juk rodos dar taip neseniai
Susitikome pirmą kartą mokykloj
Ir štai jau seniai -
Nuskambėjo paskutinis skambutis,
Nuskambėjo išleistuvinis valsas...
Liko tik spalvotos nuotraukos
ir spalvingi prisiminimai


Tu paklausyk skambučio paskutinio aido -
Nekvies į klasę jis daugiau...
Ir ašarą nuo skruosto nusibrauki,
Šviesiais atsiminimais pasidžiauki
Paskui - gyveniman keliauki...


Viskas liko tenai -
už permatomų durų,
į kurias verkiant norės pasibelst.
Viskas liko užmiršta
tarp trijų gluosnių -
ten žaidėme keistą gyvenimą,
kurio dar nebuvom pažinę...


Ženk ten, kur nevysta žiedai,
Kur blakstienų nevilgo ašaros,
Kur amžinai keliauja nerami jaunystė.


Tu juk nepamirši vaikiškų išdaigų,
Savo mokslo metų ir senų draugų,
Kurie tartum mintys šiandien išsisklaido,
Nors širdy ir daros neapsakomai sunku...


Tegul mokyklos rūpestį ir valią,
Kaip saulę sugeria širdis,
Nes čia pradžia didžiulio Tavo kelio
Jėga - kuri gyvenimą statys .


Puslapiai: