Sūnau, leidau tau mylėt medžius,
kad galėtum pamiršti kitų padarytas skriaudas.
Sūnau, leidau tau mylėti paukščius,
kad pasigautum savo laimę, pasiskolinus iš jų sparnus.
Sūnau, leidau tau mylėt upes,
kad turėtum kur savo ašaras skandinti.
Leidau tau, sūnau, kalnus mylėti,
kad jie sugertų tavo pykčio skausmą.
Sūnau, aš mokiau tave mylėti žmones,
kad neimtum manyti,
jog viskas priklauso tik tau.
Ar tu mane supratai?
Mes tave mylime


Miražas
Ko neramu?
Ko visą laiką kažko laukiu?
Klausiu tylos ir galvoju,
Negi mūsų daugiau nepaklaus kur nuėjo saulė?
Negi taip skaudu bus pamiršt tuos prabėgusius metus?
Taip, tai tiesa, bet aš bijojau tik vieno...
kad man kada nors pasakys –
TU JAU DIDELĖ...


Gražus gyvenimas, kai jaunas
eini jaunystės šokio šokti...
Pavasariai širdy, kai kraunas,
ir vasaros, kai ima nokti.

Gražus gyvenimas, kai spalis,
kai lapkritis, kai gruodis,
jau ne aušrų pažariais kelia-
saulėlydžių gaisrais teguodžia.

Tada – kas neprarymojo
nakties prie atidaryto lango,
jausmu virpėdamas pirmuoju,
kurs žada žemėje tau dangų!

Gražus gyvenimas – ir verta
bent vieną kartą jį mylėti –
ir saulę, atidarius klėty
apsvaigti juo – bent vieną kartą!


Gražus gyvenimas, kai vygę
dainuodama motutė supa.
Kai būdavo visi sumigę,
tik ji viena maldoj beklūpo.

Gražus gyvenimas, vaikystė-
pakluonėm su drugiais ir vėjais..
Tai dienos! Kas jų nepažįsta
ir nesigaili palydėjęs

Tu neklausk kada baigsis vaikystė
Kalendoriuj nėra tos datos
Ji su gervėmis skrenda ir krykščia,
Bet negrįžta, kaip jos - niekados!


Puslapiai: