Ačiū tau už meilę, už naktis bemieges,
Už švelnumą rankų, šilumą širdies.
Visada tu būsi kaip gražiausias žiedas
Gėrio ir kantrybės, džiaugsmo ir vilties.


Tau mama-mieloji,vienintele
Gražiausioji ir brangiausioji-pavasario gėlės -
Tau- vėjo šiurenimas ir švelniausi žodžiai
Ačiū, kad myli-gerą ir blogą,
Švelnų ir piktą vaiką,
Kad aklinoj tamsoj randi,
Paguodos ir atjautos gėlelę.
Ačiū, kad esi.


Ačiū tau už meilę, už naktis bemieges,
Už švelnumą rankų, šilumą širdies.
Visada tu būsi kaip gražiausias žiedas
Gėrio ir kantrybės, džiaugsmo ir vilties.


Močiutė - tai pasakos ilgos,
Raudonos uogelės ant smilgos,
Gėlyčių žiedeliai sužėlę,
Lėlyčių margi drabužėliai.
Močiutė - mamytės mama.
Močiutė - namų šiluma.


Juk kūdikio verksmas gražiausia daina,
Juk kūdikio džiaugsmas-mamos dovana.
Ir nemigo naktys netenka reikšmės,
Kai lūpos dukrytės tau "mama" šnibždės!


Žmogaus gyvenimas -
Tai siekiai, išsipildymai, troškimai..
Bet du gyvenimus gyvena moteris,-
Jos rūpesčių, sunkumų nieks nežino.
Ji bėga, lekia - taip ir liks.
Per amžius buvo taip, kad be jos rankų
Nevalgė duonos nė viena šeima.
Tegul vien laimė jus aplanko, -
Būkit laiminga ir sveika.


Pažvelk, mamyt, pro langą -
Tyliai žvaigždės krenta,
Ir tylumoj - ant gatvių, ant stogų
Vėjelis švelniai glosto Tavo plaukus
Te širdyje Tau būna lengva
Ir skaidru.
Dėkui tau už nemigo naktis,
Už mokymą pažint gyvenimą,
Už meilės, Džiaugsmo kupinas akis,
Už viską tau dėkoju Mama.


Nuo žemės delno kyla žalias daigas,
Viršum galvos - padangių žydruma.
Aš bėgau prie Tavęs, kaip mažas vaikas,
Tave ir saulę šaukdamas “Mama”.
Tu man sakau, tu man kartoji, mama:
Yra keliai, keleliai ir takai,
Kuriais į širdį, kaip į bendrą namą,
Ateina žmonės - dideli vaikai.


Geroji mama, mes užaugom.
Kiekvienas jau savam kely.
Šarma paglostė tavo plaukus,
Bet dar ruduo toli.
Tik tu mokėjai mus užjausti.
Dažnai pavargus nuo darbų.
Dar kartą leiski prisiglausti
Prie tavo rankų nuostabių.
Ir šiandien tariam mes visi -
Brangiausia žemėj Tu esi.


Švelnumas delno, likusio ant mano skruosto…
Sūrumas ašaros akių giliajam žydrume…
Tu ateini iš ilgesio platybių krašto,
apkloji liūdintį sušildančia skraiste;
Ir norisi, kad jie - nebylūs žodžiai,
tūnoję mano viduje, pasiekt pasaulyje
jautriausią širdį; Ir, kad išgirstum -
Aš myliu Tave.


Mieloji mama, tu buvai ir liksi
Audringoj jūroj švyturiu mieliausiu.
Kaskart sudrėkusiom akim vaikus sutiksi
Ir apie jų klaidas, džiaugsmus kas kartą klausi.
Sugrįžti trokštame kur tu,
Kur senas beržas, kur gimtinė,
Ir prisiglaudus paklausyt, kaip šlama
Širdy tavojoj meilė begalinė.


Žydekite kaip visos gėlės žydi,
Ir būkite jauna jauna
Atleiskite, kad laimės jums nepalinkėjau
Gėle laiminga būna visada
Tegul visuomet šypsosi jums saulė
Tegul visuomet neduoda jums liūdėt
Gimtadienio proga dovanoju laimės saują,
Ir viso to ko MAMAI galima linkėt.


O buvo saulės,vėjo-buvo visko,
Svajonių laivas blaškės audrose.
Ne kartą ašara žvaigžde sutvisko,
Ne kartą džiaugsmas degė akyse.
Praskriejo metai, kaip viesulu praėjo.
O tu likai švelni, likai rami,
Nes tu skausmus ir negandas mokėjai
Paverst šypsniu, praskaidrint viltimi.


Mama - Tu kelrodė žvaigždė,
Kuri teisingus mums kelius parodo,
Tu - mūsų meilė, sąžinė, garbė -
Tu - obelis pavasarinio sodo…


Tu lyg nakties gėlė
Palinkdavai prie lopšio
Švelnumo aureolei sušvytėjus -
Išsisklaidydavo juodi šešėliai
Tik Tavo delnui kaktą palytėjus…


Mes pas tave sugrįžtam,
Mama, Kur kartą teko laimė gimti,
Kur jazminai prie vartų šlama,
Kur mus paguosi, kur apginsi…
Tu dovanok - gal per retai
Mus atneša klajūnas vėjas -
Šviesiausi Tavo mums langai -
Kas naktį lanko mus sapnai,
Kad vėl mielais takais parėjom…


Pravėrėme duris -
Išėjom, išplasnojom…
Mus tolimi pasauliai šaukė -
Ta nenumaldoma pavasario viltis…
Melsvon tolybėn mūsų valtis plaukė,
Bet būk rami, sugrįšim, mama!
Mūs širdyse Jums
Begalinė meilė šlama…


Tu moteris, tik moteris silpna...
Gyvenimą po lygiai padalinus
Tik meilei, darbui, pareigai, vaikams...
Kas žino, kas gi matė -
Gal viena verkei
Berželį baltą apkabinus?
Tai paslaptis žvaigždžių
Visiems laikams...


Aš myliu uošvę auksarankę,
Kad ji man nekelia pirties,
Kad tai, ką pasidėjus banke,
Lig cento žada po mirties.
Bet aš vis tolinu tą datą,
Tolyn geriu į jos sveikatą.


Švieti mums kaip saulė ir mokai kitus
Pilkoj kasdienybėj atrasti džiaugsmus.
Už Tavo gerumą mes prašom lemties
Vaivorykščių tiltą į laimę nutiest.


Dar daug švelnaus anūkų linksmo juoko,
Daug, daug sveikatos, laimės, ištvermės
Tau linkim ir ateiname švelnumo pasimokyt
Ir žiedus dovanojam iš širdies.


Už meilę, šilumą, jaukumą,
Už giesmę vyturio, gėles, dangaus vaiskumą
Dėkoju Tau, mieloji mama, iš širdies,
Man Tavo meilės reikia nuo gimimo lig mirties.


Pavasari, išpuošk žiedais mamos suknelę-
Pasveikint ją šalpusnis ir žibuoklė galvas kelia.
Gamta ir saulė mamos nubundant laukia,
Aukštai iškilęs vieversys jai giesmę traukia.



Tava širdis mums reikalinga, Mama,
Ir ašara, ir lūpų šypsena.
Vaikystės žiedus garbanos šios mena,
Nors, Mama, tu kaip obelis balta.


Ilgai dar išliks Tavų delnų kaitra,
Tava mintis suteiks mums patarimų.
Nusišypsok, ilgai dar lik jauna,
Nors laiko demonas ir daug ko negrąžina.


Už rūpestį, vaikystės pievų rasą,
Jaunystės grožį ačiū Tau tariu,
Už meilę! Tuos žodžius tegu užrašo,
Kaip priesaką kartoti juos turiu.


Mes užaugom, iš namų išėjom,
Rodos, tik ilsėkis, būk rami.
O juk rūpesčių nesumažėjo
Nuo tada, kai buvome lopšy.
Pakely gimtinės medžiai šlama
Ir svaigina žiemos vėsa.
Tu labai mums reikalinga, Mama,
Laukianti, atleidžianti, gera.


Atleisk, jei nepastebėjom
Rasos lašelio Tavo akyse.
Jei pavargai, ne visada suspėjom...
Paskendusią vis matėm darbuose...
Tegul nors šiandien, Tavo šventės rytą,
Vasario snaigės gėlėmis žydės,
O Mūsų žodžiai dar neišsakyti
Lai Tavo širdį šiluma užlies.


Jei pasaulyje Taves nebūtų,
Gerumas ir meilė netektų vardų.
Nešildytų saulė, šaltiniai išdžiūtų
Ir žemė visa apsitrauktų ledu.


Visus gegužio žiedlapius gležnus
Norėčiau aš sudėt po tavo kojom,
Už meilę, rūpestį, švelnius žodžius
Tyriausią jausmą širdyje nešioju.


Puslapiai: